Viliaus straipsniai

Trobelė

Floristikos darbai

Foto albumas

Kelione po Vokietija

Foto Rojaus sodams

Dienos horoskopai

Mainai nuorodomis

Receptai

Lankytojų atsiliepimai

© 2007 Alma M

Visos teisės saugomos

WebMaster

 

Paskutinė redakcija 2009.02.19

 Naudingi patarimai automobilistams                        2009.02.19

Apie automobilių akumuliatorių bateriją.

 

       Pirmame šio tinklalapio "Įdomybių" dalies straipsnyje, skirtame automobilistams mėgėjams, norėčiau aprašyti kai kurias problemas, kurios iškyla eksploatuojant ir aptarnaujant automobilinę akumuliatorių bateriją. Kaip taisyklė, akumuliatorių bateriją mes prisimename kai lauko temperatūra yra 10 - 15 laipsnių žemiau nulio ir visiškai ją pamirštame kai tvarkingai veikia variklio paleidimo sistema t.y. kai automobilio variklis Įjungiamas vos puse apsisukimo suktelėjus alkūninį veleną starteriu. Apie tinkamą akumuliatorių baterijos eksploataciją ir techninį aptarnavimą yra parašyta daug straipsnių ir apie tai daugiau ar mažiau mes visi puikiai žinome. Todėl aš norėčiau išdėstyti tiktai tai, ko neteko tiesiogiai perskaityti minėta tematika.

            Visų pirma - garantiniai gamintojo arba pardavėjo Įsipareigojimai. Pabandykite nusipirkti parduotuvėje naują akumuliatorių bateriją. Jums bus pažadėti garantiniai Įsipareigojimai vos ne porai metų. Du metai, tai yra dvi vasaros ir dvi žiemos. Pigiai akumuliatorių baterijai tai vos ne visas jos "gyvenimas". Didžiai nustebčiau,  jei atsirastų nors vienas automobilistas, kuriam būtu Įvykdyti kokie nors gamintojo ar pardavėjo garantiniai Įsipareigojimai po vienerių metų akumuliatorių baterijos eksploatacijos. Ir tuomet, neturėdami specialių žinių   arba nežinodami kai kurių žemiau paminėtų ypatumų, su gamintojais ir pardavėjais garantijų klausimu galite net nekalbėti. Taigi nuo ko priklauso sėkmingas akumuliatorių baterijos eksploatavimas. Jeigu kalbėsime apie gamintoją, tai savaime aišku, kad akumuliatorių baterijos ilgaamžiškumas priklauso nuo pagaminimo kokybės (darbo kultūros), nuo panaudotų medžiagų kokybės, na ir aišku, nuo panaudotų progresyvių gamybos technologijų. Šitoje vietoje mes negalime Įsiterpti. Čia mes galime tiktai pasirinkti gaminį pagal kokybę atitinkančią kainą. Neieškokite kur pigiau ! BOSCH akumuliatorių baterija kainuoja nuo 300 iki 400 Lt ir gali būti sėkmingai eksploatuojama apie aštuonis metus be jokio techninio aptarnavimo. Du kartus pigesnės akumuliatorių baterijos turi panašiai tokias pačias technines charakteristikas kaip  BOSCH ar AMERICAN, tačiau yra jautresnės netinkamai eksploatacijai ir todėl vidutiniškai turi du, tris kartus trumpesnį tarnavimo laiką. 

        Kaip reikėtų taisyklingai eksploatuoti akumuliatorių baterijas  pagal gamyklos gamintojos technines sąlygas,  mes visi puikiai žinome. Todėl čia norėčiau paminėti kai kuriuos nerašytus ypatumus nuo kurių tiesiogiai priklauso  baterijos ilgaamžiškumas. Visų pirma apie įtampą. Jeigu pavyktu palaikyti akumuliatorių baterijos krovimo įtampą 13,75 - 14,0 voltų ribose, tuomet galima būtų tikėtis maksimalaus ilgaamžiškumo. Jeigu krovimo įtampa yra 13,8V, tai praktiškai nereikia papildyti elektrolitą distiliuotu vandeniu. Tai yra vandenilio išsiskyrimas iš elektrolito vyksta pakankamai švelniai ir vandens garai, pakilę kartu vandeniliu, neišlekia lauk, kondensuojasi ant lašelių gaudytuvo ir nuteka atgal į elektrolitą. Duotu atveju mes turime "stebuklingą" neaptarnaujamą akumuliatorių bateriją. Jeigu bent kartą metuose reikia elektrolitą papildyti distiliuotu vandeniu - tai jau negerai. Tvarkinga variklio paleidimo sistema labai teigiamai veikia ne tik akumuliatorių bateriją, bet ir žmonių, susijusių su šia aplinka, psichiką. Kaip smagu, kai kieme   -25°C, o variklis Įsijungia vos pusę apsisukimo suktelėjus alkūninį veleną. Starterine srove kartą tvarkingai iškrovus bateriją, įvyksta kai kurie negrįžtami procesai (susikraipo plokštelės) ir akumuliatorių bateriją galima drąsiai išmesti. O jeigu mes, po tokio nesėkmingo bandymo paleisti variklį, paliksime bateriją likimo valiai porai dienų, tai nesėkmė tikrai garantuota, kadangi tuomet prisideda dar ir siaubinga praktiškai neatstatoma plokštelių sulfatacija. Neveltui standartas rekomenduoja iškrauti bateriją tik iki 10,75V . Ar kuris nors bandėte išmatuoti šią kritinę įtampos ribą nesėkmingo variklio paleidimo metu? Manau kad ne. Nes tuomet būna ne tai galvoje.

       Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, perkant naują, užpildytą elektrolitu (pilnai paruoštą eksploatacijai) akumuliatorių bateriją? Elektrolito tankis. Vienintelis parametras, kurį galime pamatuoti. Visuose akumuliatoriuose elektrolito tankis negali būti žemesnis nei 1,21g/cm3. Labai gerai, jeigu tankis bus 1,26 g/cm3. Visos ventiliacijos angos turi būti aklinai uždarytos. Tai irgi mažina plokštelių sulfatacijа.

         Nepatartina pirkti akumuliatorių bateriją iš vitrinos (niekas nežino, kiek laiko ji tenai laikoma), turguje (jokios garantijos), benzino kolonėlėje (laikomos kieme, po atviru dangumi, ant jų lyja, sninga, žiemą galėjo būti užšalęs elektrolitas).

        Patartina pirkti didesniuose autoservisuose, parduotuvėse, kur yra akivaizdi apyvarta.

        Kaip galima pareikšti motyvuotas pretenzijas garantams dėl išėjusios iš rikiuotės akumuliatorių baterijos?

        Tai galima padaryti, tiktai žinant aukščiau išdėstytą medžiagą, susipažinus su žemiau pateikto standarto, reglamentuojančio akumuliatorių baterijos tikrinimo metodus ir sąlygas arba pasikonsultavus su autorium.

         Vilius

 

 

 

Akumuliatorių tikrinimo metodai

             Visos Europos įmonės, gaminančios akumuliatorių baterijas, vadovaujasi DIN 43 539,  kurios apsprendžia jų pagrindinius techninius parametrus ir bandymų metodiką.

             Bandant akumuliatorių baterijas pagal (Deutsche Industrie - Normen)  DIN 43 539 antros dalies reglamentą:

-elektrolito temperatūra 18° C ;

-iškrovimo laikas - 20 valandų ;

-iškrovimo srovė I = 1/20xC20 = 2,75A; ( kur C20 =55 Ah baterijos talpumas);

-akumuliatorių baterija iškraunama iki Įtampos U=10,75V;

-akumuliatorių baterijos starterinė srovė Is=225A reiškia, kad esant elektrolito temperatūrai -18° C , tekant Is=225A, per 30 sekundžių akumuliatorių baterijos Įtampa negali nukristi mažiau 9V, o bendras baterijos iškrovimo laikas iki 6V neturi būti trumpesnis nei 150 sekundžių.

Amerikietiškos akumuliatorių baterijos gaminamos ir bandomos pagal amerikietišką standartą SAE J 537 ir apibūdinamos dviem pagrindiniais parametrais : rezervine talpa Cp ir šalto sukimo srove Icc . Cp nustatoma iškrovimo laiku minutėmis, esant 25A   iškrovos srovei (visoms akumuliatorių baterijoms nepriklausomai nuo gabaritų ir masės ). Vienok Cp @ C20. Pavyzdžiui, baterijos, kurių talpa C20=54 - 57Ah pagal europietišką standartą, turi rezervinę talpą Cp=85 - 90 minučių ribose pagal SAE. Baterijos šalto sukimo srovė Icc apibūdina maksimalią (ribinę) starterio paleidimo galimybę. Tai dydis srovės, kuriai tekant, 30-tа sekundę, 12V akumuliatorių baterijos Įtampa nukris ne žemiau 7,2V. Šių parametrų reikšmės yra rašomos ant baterijos korpuso.

Amerikietiško standarto reikšmes galima perskaičiuoti Į europietiško standarto reikšmes pagal sekančias formules: Icc=1,87 Ip, arba Ip=0,535 Icc. Tai reiškia, kad baterija, kurios pagal DIN Ip=225A, pagal SAE Icc=225x1,87=477A. Ir, atitinkamai, baterija, kurios pagal SAE Icc=510A, pagal DIN Ip=0,535x510=273A.

Vidutinis akumuliatorių baterijų, pagamintų Įvairiose šalyse, tarnavimo laikas nurodytas lentelėje, kuri buvo pateikta baterijų gamintojų tarptautinėje konferencijoje (BCI). Praktika rodo, kad mūsų klimato sаlygom geriausiai tinka vokiečių gamybos baterijos BOSCH, VARTA ir austriškos BANER.

              GAMINTOJAS

     TARNAVIMO LAIKAS MĖN.

                   Vokietija

                         64

                    Kanada

                         60

                    Japonija

                         54

                      JAV

                         36

                     Indija

                          21

 

 

           Vilius

 

 

Apie antistatinę juostelę

    Automobilio kėbulo elektrostatinis krūvis skatina koroziją, sutraukia dulkes, sustiprina radiotrugdžius, yra tikimybė kilti gaisrui dėl kibirkšties benzino užpylimo metu , visa tai išeliminuoja antistatinė juostelė. Jos dėka išlipdami iš automobilio Jūs niekuomet nepajausite nemalonaus iškrovos jausmo tarp rankos ir automobilio, automobilio kėbulo elektrosatinis krūvis nekoroduos kėbulo ir nejausite tokių pašalinių reiškinių kaip: dulkių perteklius, radiotrukdžiai, tikimybė kilti gaisrui dėl menkos kibirkštėlės benzino kolonėlėje 

          Vilius

 

 

GARAŽO APSAUGOS SISTEMOS

Garažo apsaugos sistemos veikimo principas atrodytų sekančiai:

  • vagio aptikimas elektroniniais prietaisais (davikliais)
  • daviklių signalų apdorojimas mikroprocesoriumi
  • galinių apsaugos sistemos prietaisų Įjungimas

Apsaugos sistemos sudėtingumas tuo pačiu ir patikimumas priklauso nuo to kokią pinigų sumą savininkas pasiruošęs investuoti į montuojamą apsaugos sistemą. Kalbant apie daviklius reikėtų išvardinti paprasčiausius kontaktinius, gerkoninius, skirtus vartų apsaugai nuo atidarymo ; pasyvius, infraraudonų spindulių, judesio daviklius, skirtus fiksuoti judantį vagį garažo viduje; seisminius daviklius, skirtus sienų, lubų ir durų apsaugai nuo kalimo, gręžimo, metalo pjovimo tiek Įrankiais tiek autogenu. Idealus būtų trijų pakopų daviklis, kuris susideda iš pasyvaus infraraudonų spindulių daviklio ir aktyvaus mikrobanginio detektoriaus su sudėtingu mikroprocesoriniu signalo apdirbimu išeliminuojančiu klaidingus daviklių suveikimus nuo pašalinių faktorių tokių kaip pelės perbėgimas, musės praskridimas ir t.t. Visi davikliai sėkmingai turėtu dirbti nuo -30° ik+50°C.

    Galiniu įrenginiu turėtų būti galinga 135dB garsinė sirena šarvuotame korpuse su autonominio maitinimo baterija ir sistema “PAGER’’. Sistema “PAGER’’ gali perduoti šeimininkui pranešimus apie apsaugos sistemos būseną iki 4 mylių 27Mhz dažnumu arba iki 500 m 300MHz dažnumu (šiandien šie skaičiai truputėlį skiriasi). Apsaugos sistema gali būti sudvejinta su priešgaisrine apsaugos sistema ir pajungta prie apsaugos policijos pulto! Tuomet turėsite idealią apsaugos sistemą nuo visų negandų. Individualių garažų apsaugos sistemas galima prijungti prie vieno centrinio pulto.

          

        Vilius

 

Viliaus tinklapio dalis apie automobilių apsaugą

                           

             AUTOMOBILIŲ  APSAUGA

Pirmas straipsnis.

      Tai galėtu būti labai plati tema pokalbiui tarpe žmonių besidominčių arba besinaudojančių vienokio ar kitokio tipo automobilių apsaugos sistemomis. Šiandien Lietuvos keliais važinėja aibės įvairių markių automobilių. Kiekvienas iš mūsų, nusipirkęs automobilį, susimąsto apie jo apsaugą. Kaip pasirinkti sau tinkamą automobilio apsaugos sistemą? Yra tokia nuomonė, jog automobilio apsaugos sistemos kaina turėtu sudaryti apie 10% automobilio vertės. Tai reiškia, kad kuo brangesnis automobilis tuo turėtu būti brangesnė ir apsaugos sistema. Yra dar vienas svarbus kriterijus apsprendžiantis apsaugos sistemos pasirinkimą, tai sistemos patikimumas . Yra visa eilė atvejų, kai gan brangi ir sudėtinga apsaugos sistema vartotojui sukelia daugiau rūpesčių ir problemų negu naudos. Pavyzdžiui, įvykus trykiui, sudėtingas dinamiškai slenkantis kodas pačiam Šeimininkui neleidžia išjungti apsaugos sistemos ir įjungti variklį. Nežiūrint į tai, šiame straipsnyje norėčiau paminėti mano manymu kelias įdomesnių apsaugos sistemų - tokias kaip CYBORG ir VECTA, o kituose straipsniuose galėsite sužinoti kaip galima būtu pačiam sukonstruoti sumontuoti individuolią apsaugos sistemą savo nuosavame automobilyje, kokius pranašumus turi individuali apsaugos sistema lyginant su gamykline. Panagrinėsime įvairius automobilio nuvarymo būdus, nuvarymo metodus ir tam naudojamą technologiją ir techninę įrangą, o ne jau esamas gamyklines automobilines apsaugos sistemas, kurios dalyvauja parodose ir yra visiems gerai žinomos.

    Taigi, apsaugos sistema CYBORG yra suprojektuota ir pagaminta stambios Amerikos firmos gaminančios kompiuterinę technika, todėl pati konstrukcija ir gamybos technologija yra pasaulinio lygio. Sistemos veikimo principas ir kai kurie jos valdymo elementų veikimo principai yra naudojami kaip valdymo elementai tokiuose šiuolaikiniuose automobiliuose kaip BMW 555 ( 96 metų ) arba MERCEDES 230 klasė E.

    Visos populiariausios pasaulyje apsaugos sistemos, pradedant nuo paprasčiausių ir baigiant pačiomis sudėtingiausiomis tokiomis kaip CLIFFORD, VECTA turi vieną bendrą ypatumą : laidinę sistemą. Apsaugos sistema CYBORG atlieka visas tas pačias funkcijas kaip ir visos kitos apsaugos sistemos tiktai jos pagrindinis valdymo blokas nėra sujungtas laidais su galiniais blokavimo įrenginiais (distancinio blokavimo moduliais) ir turi galimybę valdyti kai kurias automobilio ir apsaugos funkcijas naudojant telefoninį - gaviklinį ryšį. Veikimo nuotolis yra lygus telefoninio pranešimų gaviklio ryšio nuotoliui ir gali siekti 30 - 50 km . Kitaip sakant, automobilio savininkas, minėto atstumo ribose gali išjungti, užblokuoti arba visiškai išvesti iš rikiuotės savo automobilio variklį, automobilio salone susprogdinti paketą - siurprizą .

    Savaime aišku, kad “nušvilpti” automobilį yra laiko klausimas kurį pailgina techniškai instaliuotos vienokios ar kitokios apsaugos sistemos. Visos apsaugos funkcijos yra anuliuojamos atradus paslėptą pagrindinį apsaugos sistemos bloką, pagrindinį valdymo įrenginį. Vagiui suradus CYBORG sistemos pagrindinį mikroprocesorių tai nieko neduos, nes ši “juoda dėžė” neturi jokio laidinio ryšio su galiniais valdymo blokeliais. Valdymo blokelių instaliavimo vieta gali bųti parinkta individualiai kiekvienam automobiliui. Kuo automobilis yra šiuolaikiškesnis t.y.kuo daugiau jame yra instaliuota elektronikos (mikroprocesorinė uždegimo, kuro įpurškimo valdymo sistema ir t.t. ) tuo lengviau jame techniškai sumontuoti apsaugos sistemą, nebūtinai pačią brangiausią O vagišiams, kad atrasti ir neutralizuoti apsaugos sistemą, reiktų išardyti iki paskutinio varžtelio visą brangų automobilį. Apsaugos sistema VECTA yra analogiška apsaugos sistemai CYBORG tiktai neturi telefononio interfeiso.

    Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje yra labai populiarios radioelektroninės, distanciniu būdu valdomos automobilinės apsaugos sistemos. Retas kuris, įsigijęs vienokį ar kitokį automobilį, nepaskubės jame sumontuoti automobilinę apsaugos sistemą. Ir neapsiriks. Kaip pasirinkti sau tinkamiausią automobilinę apsaugos sistemą galėtu jums papasakoti kiekvienas, jomis prekiaujančios firmos, atstovas. Tačiau tai būtų tiktai reklama ir todėl labai neobjektyvu. Mano manymu pradžioje reikėtu pakalbėti apie tai kokių apsaugos sistemos funkcijų jūs pageidautumėte , poto galima būtų aptarti apsaugos sistemą sugebėjimus aplamai . Nereiktų pamirįti, kad dideli norai čia kaip taisyklė daugiau ir kainuoja. Na, ir galiausiai, išeliminavę nekruopščius ir skubotus montavimo darbus, jūs, gal būt, turėsite galingą, neįveikiamą, apsaugos sistemą. Tiesa, yra dar viena labai svarbi sąlyga, aš ją laikau pačia svarbiausia, kuri netgi iki 90% gali sumenkinti pačią genialiausią mintį, tai įvairių lipdukų, atitinkančių automobilyje sumontuotos apsaugos sistemos rekvizitus, klijavimas ant automobilio stiklų. Jeigu kam labai patinka grėsmingi lipdukai, tai jie nieko neturėtu turėti bendro su jūsų apsaugos sistema.

    Tą patį galima būtų pasakyti ir apie įvairiaspalvius, labai gražiai mirksinčius šviesdiodžius , ypač jeigu jie indikuoja variklio blokavimo įrenginio darbą. Tarp variklio blokavimo įrenginio ir šviesinės indikacijos neturi būti jokio laidinio ryšio. Norintiems montuoti atgrąsančius šviesdiodžius, galiu pasiūlyti labai paprastą principinę schemutę, kurios pagalba šviesos diodas bus įjungtas automatiškai kai jūs išjungsite variklį ir bus išjungtas, kai uždegimo raktelį pasuksite į padėtį “degimas”.

    Prieš pasirenkant ir perkant arba prieš tai kai pats imsitės konstruoti vienokią ar kitokią automobilinę apsaugos sistemą, jūs turėtumėte žinoti kelis pagrindinius punktus šiuolaikinių Europinių techninių sąlygų kurių privalo laikytis visi konstruktoriai ir gamintojai gaminantys automobilines apsaugos sistemas Europai.

    Vienas iš pagrindinių būtų - savininko saugumas. Draudžiama įrengti įtaisus, galinčius išjungti važiuojančio automobilio variklį. Ši taisyklė Europoje įsigaliojo nuo 1995 metų ir įpareigoja gamintojus numatyti veikiančio variklio blokavimo apsaugą tiek nuo atsitiktinio trykio automobilinėje elektros įrangoje, gedimo pačioje apsaugos sistemoje, tiek ir nuo atsitiktinio mygtuko paspaudimo ant distancinio valdymo pultelio. Tai reiškia, kad bet kokioje apsaugos sistemoje funkcija “High - Jack” yra neleistina. Ir šito nežinojimas jūsų neatleis nuo atsakomybės autoįvykio metu, kai pavyzdžiui, rizikingo lenkimo metu “Clifford - Black Jack”-as išjungs automobilio variklį. Taigi, kol automobilio variklis neveikia, jame galima blokuoti viską: uždegimo sistemą, kuro padavimą, daviklius nuo kurių priklauso degimo ir kuro įpurškimo mikroprocesorinės valdymo sistemos darbas ir t.t., bet jeigu automobilis jau, nežiūrint į visa tai, pajudėjo - jokių staigmenų neturi būti.

    Sekantis punktas - radiokanalo slaptumas. Radioelektroninių, distanciniu būdu valdomų apsaugos sistemų valdymo signalas turi būti kodinis ir tas kodas turi dinamiškai kisti. Kiekvieną kartą apsaugos sistema yra įjungiama ir išjungiama skirtingais, praktiškai nepasikartojančiais kodiniais radio signalais. Be šių kelių reikalavimų, kurių privalo laikytis visi apsaugos sistemų gamintojai, yra dar ir kai kurios rekomendacijos, kurios praverstų automobilių sąvininkams įsigijant, komplektuojant, arba reiškiant savo mintis meistrui apie tai kokia turėtu bųti jo auotomobilio apsaugos sistema.Taigi, konstruktyviai,   “juoda dėžė” ir sirena turėtu turėti metalinį, sunkiai mechaniškai pažeidžiamą korpusą, su specialia pasta užlieta montažine plokšte. Jokiu būdu negalima montuoti jokių avarinio išjungimo spynelių, slaptų jungiklių “Valet Switch”. Rekomenduojama, kad garsinė apsaugos sistema ir variklio blokavimo sistema būtų dvi atskiros tarpusavyje niekuo nesusijusios sistemos, nes garsinę apsaugos sistemą aptikti ir neutralizuoti yra labai paprasta, kadangi ji skleidžia garsą, o ją aptikus ir “patraukus už siūlelio” nesunkiai galima atrasti ir visą variklio blokavimo gudrybę.

    Gal ir ne bereikalo yra rekomenduojama taip vadinama “pasyvaus apsaugos įjungimo” funkcija, kuri turi būti nepasirinktinė. Jos dėka, apsaugos sistema turi būti įjungta automatiškai, jeigu jūs, išlipė iš automobilio, tai padaryti pamiršite. Ir dar daugiau: turi būti įjungti visi rėžimai išskyrus centrinio durų užrakto mechanizmą, kad neužrakinti paliktų automobilyje raktelių.

       Vilius

 

Antras straipsnis

     Taigi kokias sau naudingas išvadas galite padaryti iš to, ką perskaitėte pirmąjame straipsnyje? Visų pirma, žinodami kai kuriuos pagrindinius reikalavimus, keliamus automobilinėms apsaugos sistemoms, jūs galite atkreipti į tai dėmesį jas konstruodami arba pirkdami. Tarkim, jeigu skaitydami perkamo gaminio aprašymą rasite tokią funkciją kaip  “High Jack”, tai iškarto galima įtarti, kad jums siūloma apsaugos sistema yra arba morališkai pasenusi, arba abejotino patentinio grynumo.ynumo.

    Yra labai gražu, kai automobilio savininkui dar nepriėjus prie savo automobilio, vienu mygtuko pultelyje paspaudimu, įjungiamas automobilio variklis ir suveikus centriniam užraktui atrakinamos visos durelės. Tai labai gera ir patogi funkcija, bet tiktai ne labiausiai vagiamų ir brangių automobilių tarpe. Patikimiausia yra automobilio dureles rakinti rakteliu, o pačią garsinę signalizaciją galima atjunginėti distanciniu būdu, jau sėdint automobilyje. Tuomet apsaugos sistema taptų pigesnė paprastesnė ir patikimesnė, reiktų mažesnio galingumo siųstuvo apskaičiuojant jį taip, kad signalas neprasiskverbtų iš automobilio salono ir negalima būtų jo “nuskanuoti”, prarastų prasmę sudėtingos konfiguracijos dinamiškai kintamo kodo siųstuvai ir su jais susiję kartais sukeliami keblumai vartotojui (pasimetusio kodo atstatymas kainuoja nemažus pinigus). Tinkamiausias čia būtų koduotas infraraudonų spindulių signalas, nes jis gali sklisti siauru pluošteliu.

    Mano straipsniuose naudingų sau minčių atras tiek gamintojas, tiek vartotojas, tiek ir trečioji suinteresuotoji pusė.

    Konstruoti automobilių apsaugos sistemas, aišku, visuomet yra sunkiau negu instaliuoti jau esamas, gamyklines pilnai sukomplektuotas iki paskutinio sraigtelio. Konstruoti yra sudėtingiau, nes tai užima daug laiko, tam reikia specialių žinių, reikia kaip galima geriau žinoti savo “konkurento” darbo stilių, jo strategiją ir taktiką, mąstymo psichologiją. Visuomet reikia palikti vietos “konkurento” netikėtos minties dingtelėjimui. Nereikia pamiršti jog ir labai gudri mintis gali pasenti dar eskizinio projektavimo etape, jeigu mes tai darysime flegmatiškai. Nesibaiminkite radikaliai keisti sprendimą apsaugos sistemos montavimo ir išbandymo etape. Man truputėli keistokai skamba daugelio firmų, prekiaujančių automobilių apsaugos sistemomis, siūlomas gaminio neribotas garantinis laikotarpis. Automobilis yra eksploatuojamas ribotą metų skaičių. O kaip apsaugos sistema? Kažin, ar šiandien atrastumėme automobilistą, pageidaujantį savo automobilyje instaliuoti (gamyklinės komplektacijos ) tokią signalizacijos sistemą kaip “Sargis.x”, kuri dar prieš 5 - 6 metus buvo viena iš populiariausių. Kai žinai sistemos veikimo principą, jos montavimo technologiją, visuomet gali sugalvoti kaip ją apgauti. Todėl automobilio apsaugos sistema turi būti atnaujinta kas pusmetį - brangiems automobiliams ir maždaug kartą metuose - automobiliams senesniems nei 10 metų. Visų pirma tai liečia variklio darbą blokuojančias sistemas. Garsinėms automobilinėms apsaugos sistemoms laiko cenzo galima būtų ir netaikyti, kadangi tai, mano manymu, nėra esminis faktorius apsprendžiantis sistemos patikimumą.

    Dabar galėtume panagrinėti, pavyzdžiui, kokią apsaugos sistemą galėtume instaliuoti į savo nuosavą automobilį. Geriausiai tai būtų padaryti pačiam. Jūsų mintis būtų nepanaši nei į vieną jau žinomą arba kažkur aprašytą. Nestandartinis mąstymas, nešabloninis darbas ir jums gali pavykti sukurti individualią, labai paprastą, bet begalo patikimą apsaugos sistemą net jeigu jūs esate visiškai kitos srities specialistu ir turit minimalų supratimą apie automobilį.

    Automobilius, pagal tai kaip jais domisi nusikaltėlių pasaulis, galima sąlyginai suskirstyti į tam tikras grupes. Savo straipsniuose pabandysiu pateikti kiekvienos sąlyginės automobilių grupės vagystės, arba atviros vagystės, vagystės iš automobilio metodika ir jau žinomus, nuo to, apsaugos būdus, taip vadinamas automobilių apsaugos sistemas.

    Pirma grupė - tai automobiliai taip vadinami “niekam nereikalingi”.Šioje grupėje būtų visi automobiliai kurių kaina neviršija 700 - 800 $ . Kaip taisyklė, šių automobilių savininkai, į pasiūlimą pamąstyti apie tokio automobilio apsaugą, paprastai atsako trumpai: “nereikia, mano mašina niekam nereikalinga”. Iš dalies jie aišku teisūs. Tačiau, be kelių, mums visiems gerai žinomų šiam atvejui  patarlių yra “gyvas” pavyzdys, kai vienam iš mano pažystamų, apie 3 val. nakties bandė nuvaryti seną, baigiantį savaime sugriūti, automobilį “moskvič 412” ir tik juokingo atsitiktinumo dėka vagišiam sumanymas nepavyko, nes pavažiavć apie pora metrų - užklimpo purvyne. Bandymas nuvaryti ( sprendžiant pagal pasirinktą automobilį) buvo gan profesionalus, nes vagišiai į mašinos vidų pateko jos nesulaužę, laidai ties uždegimo spynele buvo nupjauti (visiškai be reikalo) ir techniškai tinkamai susukti į vieną krūvą (tikriausiai tai buvo matę kokiame nors filme). Todėl, galime daryti išvadą, kad kėsinosi į automobilį tie, kuriems tą sykį prireikė kažkur staiga pavažiuoti, o poto jiems ta mašina būtų nereikalinga. Kodėl tokiais atvejais yra pasirenkamas būtent toks automobilis? Savaime aišku, mes visi žinome, jog tokioj mašinoj nėra jokios apsaugos sistemos, nes ji - “niekam nereikalinga”. Netgi, jeigu jūsų automobilis ir priklauso šiai grupei, vis vien reiktų nepatingėti ir instaliuoti ką nors labai nesudėtingo. Pavyzdžiui “masės išjungiklis” tokiam automobiliui būtų apsauga ne tiktai nuo vagišių, bet ir nuo savaiminio užsidegimo esant gedimui elektros instaliacijoje. O jeigu minėtas “masės išjungėjas” yra gerai paslėpta, poliarizuota, distanciniu būdu valdoma relė?

    Reikia turėt omenį, kad šiai grupei priklausantys automobiliai yra irgi vagiami, bet vagiami tam tikros kvalifikacijos vagišių, kurie žino, kad variklis turi įsijungti sujungus kažkokius tai ten laidus, nutrauktus nuo uždegimo spynelės, arba po variklio gaubtu, papildomu laidu su dviem “krokodilais”, sujungus akumuliatoriaus “+” ir indukcinės ritės gnybtą 15. Jeigu, visa tai padarius, variklis neįsijungia dėl aiškaus gedimo arba jo imitacijos niekas nepuola ieškoti priežasčių, o paprasčiausiai tas automobilis yra paliekamas ramybėje . Toks bandymas galės būt kartojamas dar kartą, bet, jau kitame kieme. Todėl, norėdami savo automobilį rasti ryte toj pačioj vietoj kur jį palikote, reiktų sugalvoti kokią nors smulkmeną, imituojančia gedimuką. Aišku, jokiu būdu negalima “nutraukinėti” laido einančio “ į “ arba “ iš ‘ indukcinės ritės. Taip pat naivu yra blokuoti starterio darbą.

    Atskirai reiktu užsiminti apie vagystes iš automobilio. Tuo, paprastai, užsiima 13 - 15 metų valkataujantys paaugliai. Atliekama tai daug maž sekančiai: išmušamas galinių durelių mažas stikliukas (taip mažiau triukšmo), įkišus ranką pro išdaužtą langelį, atrakinamos pradžioj galinės, poto priekinės durelės. Kartais ir to daryti nereikia, durelės gali būti atsitiktinai paliktos atrakintos dėl kokių nors priežasčių, pvz.: pamiršote nuspausti galinių durelių užrakto svirtelę arba sugedo vienas iš, centrinio užrakto vadomų, galinių įrenginių, o jūs to nepastebėjote. Stenkitės nepalikti automobilio salone jokių daigtų, kurie galėtų sugundyti ilgapirščius. Nereikėtu automobilyje palikinėti švarko, striukės, kad kas nesumanytu patikrinti kas yra jų kišenėse. Palikite pravertą pirštiniř dėžutę, kad pro langą aiškiai matytusi jog ten nieko gero nėra. Laiko tarpas, per kurį yra apšvarinamas automobilis - labai trumpas. Jeigu salone paliktas mažas lagaminas, rankinė, automagnetola matomoje vietoje, o automobilio gabaritai yra panašūs į Fiat Uno arba VW Golf, tai viskas gali būti “nušvilpta “, net nepravėrus durelių ir neįlipus į automobilį. Tai gali užtrukti nuo 1 iki 5 -6 sekundžių. Jeigu garsinė apsaugos sistema įjungia sireną su užlaikymu 15 - 20 sek. ( kaip tai buvo “Sargyje” ), o automobilio savininkas, išgirdęs pavojaus signalą, prie savo automobilio išlėks dar po gerų poros minučių (prieštai dar aišku pasižiūrės pro langą ar tikrai čia jo aotomobilis ‘’žviegia’’) tai vagišiaus ir pėdos bus ataušę.

  Vilius

 

Trečias straipsnis

       Šiame straipsnyje, tęsdamas pokalbį apie automobilių apsaugos sistemas, pradėtą praeituose žurnalo “AKIS’’ numeriuose , norėčiau keletu žodžių užsiminti ir apie palyginus pigius, kai kurias automobilio sistemas imobilizuojančius mechaninius įtaisus. Tai įrenginiai, kurie dažniausiai yra gerai matomi ir yra labai nemėgstami vagišių tarpe, nes jie iš anksto sukuria papildomo , bereikalingo laiko gaišimo vaizdą. Tai būtų pavyzdžiui, kad ir paprasčiausias vairo ar pedalų užraktas. Čia, kolkas, nekalbėsime apie gan brangius pavarų dėžės blokavimo machanizmus MUL-T-LOCK. Taigi, kad ir nesudėtingas vairo ar pedalų užraktas iš vagišių pareikalaus papildomų specialių įrankių, papildomų manipuliacijų gulint ant kilimėlio su iškištomis pro pravertas duris kojomis, ar bandant sulankstyti, iškarpyti vairo ratą ir t.t., o tai rei?kia - ir papaildomas laiko sąnaudas blogų kėslų įgyvendinimui. Renkantis mechaninius blokavimo įtaisus reiktų turėti omenyje, kad važiuoti su pusmėnulio formos vairu yra šiek tiek patogiau nei su nupjautais valdymo pedalais. Nepamirškime, jog tai yra tik gamyklinės, visiems žinomos, vadinasi ir nelabai tinkamos apsaugos sistemos. Turėdami laiko ir prisimine savo kūrybinius sugebėjimus aprašytus praituose straipsniuose, jūs galite pagalvoti, pavyzdžiui, kaip sukonstruoti įtaisą, kuris mechaniškai blokuotų oro padavimą į karbiuratorių arba hermetiškai uždarytu atidirbusių dujų išmetimo koleltorių. Paskutinis įtaisas yra sunkiai pagaminamas dėl savo konstrruktyvinio sudėtingumo, tačiau visiškai nesunkiai galima sugalvoti mechaninį įtaisėlį, įgalinanti momentaliai “perpilti” karbiuratorių, “užpilti žvakes” ir tokiu būdu ilgam išjunkti variklį imituojant begalo rimtą gedimą. Iki šiol buvo kalbama apie pačias paprasčiausias automobilių apsaugos sistemas, kurios pagal kainą ir išpildymą tiktų jau anksčiau minėtai automobilių grupei, kuriuos sąlyginai pavadinome “niekam nereikalingi”.

        Prieš pradėdamas kalbą apie apsauga automobilių, kurių vertė 1000 – 2000 $, tai būtu kaip ir antroji, sąlyginė grupė automobilių, skirstant juos pagal tai kaip jais domisi nusikaltėliai ir kokio sudėtingumo automobilio apsaugos sistemą galima instaliuoti, norėčiau priminti, jog šių automobilių apsaugai turėtumėte investuoti maždaug nuo 400 iki 800 litų. Populeriausios, šių automobilių tarpe yra radioelektroninės, distanciniu būdu valdomos daugiafunkcijinės, Taivanio gamybos, automobilinių apsaugos sistemos, kurių kainos maždaug ir telpa minėtuose rėmeliuose. Jų veikimo preincipas ir atliekamos funkcijos mums yra labai gerai žinomos iš reklaminių aprašymų įvairiuose leidiniuose, todėl šiame straipsnyje nenagrinėsiu veikimo principo pagal principinę schemą, o pateiksiu tiktai šių apsaugos sistemų, mano manymu, gan įdomią evoliuciją. Patys pirmieji šio tipo gaminiai nebuvo skirti atlikti konkrečiai kažkokias automobilio apsaugos funkcijas, kaip kad jie atlieka jas šiandien. Pirmos mintys buvo - kaip padidinti automobilio komfortabilumą. Tai yra, automobiliuose, kuriuose nebuvo centrinio užrakto, atsirado galimybė instaliuoti ir distanciniu būdu jį valdyti. Atsirado galimybė ditanciniu būdu atrakinti ir atidaryti bagažinės dangtį, žiema, sėdint kambaryje, įjungti ir pašildyti kieme stovinčio automobilio variklį, saloną. Ir tik vėliau ant gaminio įpakavimo atsirado prierašas “su garsine apsaugos sistema”. Taigi buvo pabandyta sugretinti dvi nesugretinamas funkcijas: serviso ir automobilio apsaugos. Pačios pirmos radioelektroninės, diatanciniu būdu valdomos apsaugos sistemos neturėjo jokio koduoto signalo. Tai buvo nereikalinga iki tol, kol automobilių vagys nesugalvojo kaip pergudrauti. Jeigu yra uždavinys, visada galima atrasti sprendimą. Buvo paimtas paprasčiausias siųstuvas ir keičiamas jo emituojamas dažnumas tol, kol atsirakindavo automobilio durelės ir išsijungdavo apsaugos sistema. Prasidėjo labai rimta konkurencinė kova tarp konstruktorių ir intelektualų, kurie dieną – naktį galvoja kaip apgauti tą sukurtą naujovę. Pirmas patobulinimas buvo kodinis signalas . Vėliau buvo kodinis signalas ilginamas iki tokių ribų, kad matematiškai jį atspėti kompiuteriui prireiktų mėnesio ir daugiau. Tačiau, vos tik spėjus pasirodyti šiam gaminiui, iškart buvo sugalvotas ir “raktas”. Pasirodo, valdymo pultelio emituojamą kodinį signalą galima įrašyti, o vėliau, įrašą paleidus į eterį, nukenksminti apsaugos sistemą . Tai buvo priežastis sukurti apsaugos sistemą su žingsniniu kodu. Vienu koduotu signalu apsaugos sistema buvo įjungiama, o kitokiu – išjungiama. Kodinis signalas keitėsi griežtai pagal tam tikras matematines formules. Vadinasi, įrašius ir kompiuterio pagalba išanalizavus tam tikrą kodinių signalų skaičių, galima nustatyti ir matematinį dėsnį, pagal kurį šis signalas kinta. Kitap sakant - vėlgi turime “raktą”. Sekanti automobilių apsaugos sistemų karta jau turi praktiškai neįveikiamą dinamiškai kintamą kodą, kurio kitimas pagrįstas atsitiktinių dydžių teorija. Visa tai galėtu būti neaktualu, jeigu nebūtu suplaktos į vieną aukščiau minėtos dvi nesugretinamos funkcijos: serviso ir automobilio apsaugos. Čia, aš, truputėlį pakartodamas jau anksčiau išsakytas mintis noriu priminti, jog patikimiausia yra automobilio dureles rakinti rakteliu, o pačią garsinę signalizaciją galima atjungingti distanciniu būdu, jau sėdint automobilyje. Tuomet apsaugos sistema taptų pigesnė paprastesnė ir patikimesnė reiktų mažesnio galingumo siųstuvo apskaičiuojant jį taip, kad signalas neprasiskverbtų iš automobilio salono ir negalima būtų jo “nuskanuoti”. Tuomet prarastų prasmę sudėtingos konfiguracijos dinamiškai kintamo kodo siųstuvai ir su jais susiję kartais sukeliami keblumai vartotojui (pasimetusio kodo atstatymas kainuoja nemažus pinigus). Tinkamiausias čia būtų koduotas infraraudonų spindulių signalas.

        Automobiliams, kurių vertė neviršija 2000 $, aš siūlau savo standartinį apsaugos sistemos meniu, kuris susideda iš garsinės apsaugos sistemos ir variklio blokavimo elektroninio įrenginio. Kartais, prie viso to dar galima būtų pridėti 2W pranešimų gaviklį ir apsaugos sistemos arba garsinės sirenos autonominio maitinimo bloką.. Šio komplekto didesnę kainos dalį sudaro radioelektroninės, distanciniu būdu valdomos daugiafunkcijinės automobilinių apsaugos sistemos, kurios atlieka aktyvą, atgrąsančią automobilio apsaugą. Garsinė apsaugos sistema, aišku, yra gerai, tačiau į ją nereikėtu dėti didelių vilčių, kadangi, kaip aš jau minėjau savo ankstesniuose straipsniuose, ją galima nesunkiai niautralizuoti. Antra vertus, man nekartą teko matyti iki “pamėlynavimo” klykiantį automobilį gatvėje, stovėjimo aikštelėje, prie kurio niekas neprieina ištisas valandas. Jeigu kas sumanytu nuvaryti tokį automobilį, tai aš neabejoju, kad atsirastu ne vienas praeivis, kuris patartu kaip išjungti neva “sustreikavusią” apsaugos sistemą. Tokiu atveju darome prielaidą, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių automobilis šeimininko “neprisišaukė” ir privalo savimi “pasirūpinti” pats. Tai kaip tik ir atliktu variklio blokavimo elektroninis įrenginys (arba keli variklio blokavimo elektroniniai įrenginiai), kurie svetimam žmogui neleistų įjungti variklį ir nuvažiuoti automobilį.

 

      Vilius

 

Ketvirtas straipsnis

       Šiame straipsnyje, tęsdamas pokalbį apie automobilių apsaugą, pradėtą praeituose žurnalo “AKIS’’ numeriuose , norėčiau priminti labai populiarų, apsaugos sistemų ‘’montuotojų – profesionalų‘’ tarpe, posakį: “Nėra tokios apsaugos sistemos, kuri galėtu apsaugoti automobilį nuo vagystės “pagal užsakymą“.

    Tokia frazė nedaro garbės automobilių apsaugos sistemų specialistui, kadangi jisai, dar nepradėjęs darbo, siūlo visišką kapituliaciją prieš savo konkurentą. Savaime aišku, jog šiandien, automobilių vagys sugeba per gan trumpą laiką neutralizuoti bet kokio sudėtinumo jiems žinomą automobilinę apsaugos sistemą ir dėl to yra kalti patys gamintojai, kurie labai uoliai puola reklamuoti dar nepasirodžiusias pardavime apsaugos gudrybes su visais techniniais duomenim, veikimo principo aprašymu. Vagiui profesionalui pilnai užtenka gaminio reklamos, kad jis galėtu sugalvoti kaip ‘’apgauti’’ dar net nepradėtą gaminti technikos naujovę. Automobilio nuvarymo technologija gali progresuoti labai sparčiai, ir kas svarbiausia – labai tyliai ir be galo užslaptintai. Kažin ar kam nors iš mūsų teko, kokioje nors tarptautinėje parodoje (pavyzdžiui “Interauto”), matyti stendus kuriuose būtų reklamuojamos progresyvios automobilių nuvažiavimo arba plėšimo technologijos. Stendų, reklamuojančių automobilių apsaugos sistemas, parodose yra aibė. Ir konkurencija ten vyksta tarp konstruktorių, tarp gamintojų. Nežinant automobilio nuvažiavimo technologijos negalima sukurti elitinės apsaugos sistemos, neĮmanoma apsaugoti savo automobilį. Todėl savo straipsniuose aš ir stengiuosi daugiau dėmesio skirti ne konkrečių automobilių apsaugos sistemų nagrinėjimui, jų “išskirtinių” galimybių aprašymui, o atvirkščiai, nagrinėti ir pabandyti susisteminti įvairius automobilio nuvarymo atvejus ir būdus. Kitaip tariant, kad konstruktorius ar gamintojas į savo problemos sprendimą galėtu pasižiūrėti panašiai taip, kaip vagišiai į tai žiūri studijuodami techninę literatūrą arba lankydamiesi pasiekimų parodose. Tuomet galima būtu vėlgi sutaupyti labai daug brangaus laiko ir nevargti toje vietoje kur to visiškai nereikia. Pavyzdžiui, pagal INTERNET duomenis, automobilių apsaugos sistemos “Vekta” demontavimas vagiui profesionalui turėtu trukti nuo10 iki 40 valandų. Nelabai suprantamas toks gaminio testavimas ir parametro reklamavimas kaip patikimumo garantas. Tai reikštu, kad profesionalas, pasiėmęs visus reikiamus darbo įrankius plius sumuštinius, pusantros paros po langais nematomai “švilpia” automobilį. Realiai, lauko sąlygom, niekas niekuomet nėra net mėginęs užsiimti panašių sistemų demontavimu. Jos paprasčiausiai yra apeinamos. Kaip toj rusiškoj patarlėj:”protingas į kalną nekops, protingas kalną apeis”. Markas Pitlingas, automobilių apsaugos sistemos “Vekta” atstovas atkreipė dėmesį į tai, jog Rusijoj automobilių vagys savo sumanumu ir išradingumu pralenkia savo “kolegas” iš Europos ir Honkongo. Čia pat dar noriu pastebėti, kad rusijos automobilių apsaugos sistemų specialistų nuomone pas profesionalius automobilių vagis yra tokia taisyklė: jeigu automobilio apsaugos sistemos apėjimas, neutralizavimas, trunka ilgiau nei penkios minutės – tai tam kartui automoblis yra paliekamas ramybėje. Suskirsčius automobilius į salygines grupes, pagal tai kaip jais domisi nusikaltelių pasaulis, aprašius jau žinomus automobilių nuvažiavimo metodus, kiekvieno konkretaus automobilio savininkas žinos kokiu būdų gali būti pasikėsinta į jo automobilį ir paprasčiausiai neleis bereikalingai pinigų brangiems žaisliukams, galvodamas, kad įsigijo šiuolaikinę apsaugos sistemą.

    Automobilių vagystės, kaip nusikalstamas verslas, pagal Internet duomenis, užima trečią vietą po prekybos narkotikais ir ginklais. Sunku būtu pasakyti, kada buvo įvykdyta pirmoji pasaulyyje automobilio vagystė, bet drąsiai galima tvirtinti, jog nusikalstamas automobilio nuvažiavimas, kaip amatas, atsirado kur kas anksčiau nei buvo išrastas keturratis savaeigis vežimėlis, ir kad ši veikla tobulėjo bei vystėsi kartu su pasaulinės technikos ir progresyvių gamybos techologijų evoliucija - tai yra akivaizdu . Tarp šios srities nusikaltėlių elgsenos, arba taktikos šiandien ir senų laikų, galima įžiurėti labai daug panšumų. Pavyzdžiui, devynioliktame amžiuje, arkliavagiai veikdavo grupuotėmis ir turėjo aiškų teritorinį bei įtakos sferų pasidalinimą. Į grupuotes įeidavo ir įtakingi asmenys, pareigūnai kurie tarpininkaudavo realizuojant vogtus arklius. Kad pasiekti tikslą, vagišiai numušdavo spyną, išardydavo sieną, nukeldavo stogą. Vogtą arklį brangiai galima buvo parduoti tiktai toli nuo nusikaltimo vietos. Lygiai tas pats šiandien yra daroma su automobiliais. Pirmos automobilių apsaugos priemonės arba, tiksliau sakant įtaisai, pasirodė kartu su pirmaisiais automobiliais. Visi šie įtaisai turėjo visiem gerai žinomą mechanizmą – pakabinamą spyną. Rakinamas būdavo vairas, rankinio stabdžio svirtis (įjungtoje padėtyje), ratas, perveriant grandinę pro rato stipinus ir lingę. Dvide?imto amžiaus pradžioje grandine buvo prirakinamas ir atsarginis ratas. Šią gudrybę labai šauniai naudojo “žigulių’’ savininkai tuo metu, kai pas mus buvo paplitusi atsarginio rato, esančio bagažinėje, vagystės manija. Įjungto rankinio stabdžio svirties užrakinimą pakabinama spyna, dar visai neseniai, naudojo seni vairuotojai savo naujų ZIL-130 automobilių apsaugai. Šiandien automobilių vagis garsiai nusijuoktu, jeigu ant brangaus automobilio lango pamatytu lipduką su užrašu: “Automobilį saugo XIX amžiaus automobilių apsaugos sistema, bet tas juokas greitai praeitu kai užgalastu titaniniu suktuvu prasukus durelių užraktą, durelės neatsidarytu, nepavyktu įveikti ir varilio gaubto užraktą, nes ,kaip vėliau paaiškėtu, dureles ir variklio gaubto užraktą saugojo arba dubliavo taip vadinama HOOK UP automobilinė apsaugos sistema. Šiandien HOOK UP yra pristatoma kaip naujovė, o ištikrūju - tai yra įtaisas, kuris buvo naudojamas jau dvidešimto amžiaus pradžioje tiktai gal kiek kitokios konstrukcijos.

    Dabar norėčiau keletu žodžių aprašyti kelias tipines situacijas, kurios kartais lydi mūsų neapdairų automobillio pirkėją. Tai jau būtų kalba apie automobilius, kurių kaina gerokai viršija 2000$. Pirkti automobilį mūsuose tapo kasdienybe. Taigi, ką tik nusipirkę “naują” automobilį , kaip įprasta skubame pirmiausiai pasigirti bendradarbiams, draugams kaimynams, giminaičiams. Pilni laimės ir džiaugsmo važiuojame namo, kur mūsų laukia iškilmingi pietūs. Automobilio teisinė padėtis mums yra labai aiški, nors jis ir su laikinais numeriais. Automobilį statome tiesiog po langais. Prisivalgę lig soties prieiname prie lango dar kartelį užmesti akį į savo laimikį ir čia staiga prasideda lyg ir iš anksto užsakyta muzika. Automobilio nėra. “Nušvlpė”. Tokiais atvejais automobilį nuvažuoti gali asmuo pardavęs jums automobilį, arba jo bendrininkai, kurie gali būti pasilikę antrus automobilio raktelius. Jie gerai žino, kad automobilyje dar nėra instaliuota jokios apsaugos sistemos ir nuvažiuoja su juo kaip su nuosavu. Toliau automobilio savininkas skelbia paiešką, o kriminalo finalas paprastai būna dvejopas: arba paskambina laimingasis netyčia aptikęs automobilį ir paprašo solidžių radybų, kurios gali siekti apie 30% automobilio vertės arba automobilis dingsta negrįžtamai. Ką reiktų daryti, kad nebūtu “šaukštai po pietų”. Visų pirma reikėtu pasirūpinti savo dar būsimo (neįsigyto ) automobilio apsauga iš anksto. Vienaip ar kitaip jūs jau žinote maždaug kokios markės automobilį pirksite, kiek nusiteikęs už jį mokėti ir tai pilnai paknka duomenų, kad galėtumėte iš anksto, užsukęs pas savo pažįstamą automobilių apsaugos sistemų specialistą (dėl ko geriau pas pažystamą paaiškės vėliau), pasitarti kokio tipo, kokios komplektacijos, už kokią kaina galima būtu instaliuoti į Jūsų automobilį individuolią apsaugos sistemą. Ir nusipirkus automobilį, pirmiausiai reiktų užsukti pas meistrą, kad sumontuotu Jūsų automobilyje jau iš anksto paruoštą apsaugos sistemą. Sekančiu etapu reiktu, vistiktai, kuo skubiau atlikti teisinę automobilio registraciją kelių policijoje savo vardu. Jeigu jūsų automobilis yra nesenesnis nei 10 metų, jūs galite pagalvoti ir apie draudimą. Savaime aišku, kad tai vėlgi papildomos išlaidos, bet tuomet jūs būsite apsidraudę kaip ir nuo visų negandų. Neturėdamas tikslo reklamuoti, o tik išreikšdamas savo asmeninę nuomonę norėčiau pastebėti, jog vistiktai patikimiausia būtų draustis valstybinėje draudimo įstaigoje t.y. Lietuvos draudime, neieškant “kur pigiau”. Nepatartina savo automobilį palikinėti remontui ilgesniam laikui nepažystamiems meistrams įvairiuose “servisuose” kur pigiau, nes yra tokia Rytų šalių praktika, kai būdavo, paliktam automobiliui, padaromi antri rakteliai. Išsiaškinama automobilie instaliuota apsaugos sistema, būdai ją neutralizuoti ir tuomet pasekus savininką automobilis gali būti nuvažiuotas bet kuriuo momentu ir be jokio triukšmo. Norint automobilį remontuoti atsitiktiniuose servisuose reiktų įtaisyti slaptą apsaugos sistemos atjungimo mygtuką, kuris pagal įvairių šalių literatūros rekomendacija turėtų rastis bagažinėje (mokėdami skaityti tarp eilučių jūs suprantate, jog automobilio bagažinėje jam jau nevieta). Iš vienos pusės tai įgalintų atjngti apsaugos sistemą, kad meistrai nė nežinotų apie jos egzistavimą, iš kitos gi pusės tai būtų tas pats kas įsistatyti šarvuotas seifo tipo buto duris ir raktą laikyti po kilimėliu.

                                                                         Vilius

 

Penktas straipsnis  

    Tęsdamas pasakojimą apie automobilių apsaugą, pradėtą praeituose žurnalo “AKIS” numeriuose, straipsnio pradžioje norėčiau užsiminti apie apsaugos sistemų, sumontuotų automobilyje, tinkamą eksploataciją, nuo kurios tiesiogiai priklauso pilnavertė automobilio apsauga. Kaip taisyklė, dauguma problemų, susijusių su prastu apsaugos sistemos darbu kyla ne dėl elektronikos gedimo, o dėl automobilio savininko kaltės, kuris nežino kai kurių sistemos eksloatacijos techninių sąlygų, taisyklių. Pirmiausia reiktu atidžiai perskaityti apsaugos sistemos instrukciją vartotojui (jeigu meistras jums tokią įteikė). Tai padės jums sutaupyti daug laiko ir nervų, pavyzdžiui, jeigu sistema nustos veikti dėl nusilpusių akumuliatorių distancinio valdymo pultelyje. Reiktu žinoti, jog garsinė sirena yra elektroninis įrenginys nemėgstantis vandens ir smūgių. Apie tai prisiminkite ieškodami jai tvirtinimo vietos po variklio gaubtu. Plaunant variklį aukšto slėgio vandens čiurkšle, garsinę sireną reiktu apgaubti polietileno maišeliu. Atkreipkite dėmesį į tai, kokius signalus skleidžia apsaugos sistema ją įjungiant ir išjungiant, nes pagal tai galima spręsti, pavyzdžiui, ar tvarkingi durelių, variklio ir bagažinės gaubto galiniai jungikliai, ar gerai uždarytos visos durelės ir t.t. Patartina nors pora kartų per metus atlikti pilną apsaugos sistemos diagnostiką patikrinant visus galinius įrenginius ir laidų jungtis. Nebrangios elektroninės automobilių apsaugos sistemos neturi apsaugos nuo įtampos pliupsnių, kurie gali kilti “užvedus” variklį su labai iškrauta akumuliatorių baterija arba su papildomu elektriniu variklio paleidimo įrenginiu. Tą patį galima būtu pasakyti ir apie automobilio suvirinimo darbus elektra. Visiškai neleistini yra bandymai paleisti neužsivedantį kaimyno automobilio variklį papildomų laidų pagalba esant įjungtam donoriniam varikliui. Kodėl taip yra dabar nenagrinėsime, pasakysiu tiktai tiek, jog šios mano kelios frazės, autoserviso darbuotojams, gali labai palengvinti "darbą". Ypač automobilių elektroninių apsaugos sistemų garantinį aptarnavimą ir remontą. Iš kitos gi pusės, jeigu, po anksčiau mano paminėtų manipuliacijų, staiga, jūsų automobilyje nustojo funkcionuoti arba sutriko kurios nors elektroninės sistemos ( jos dalies ) tvarkingas darbas, o gamykla gamintoja arba autoservisas, jūsų automobilio atžvilgiu turi kokius nors garantinius įsipareigojimus, tai Jums, norint išvengti nereikalingų išlaidų, visiškai nebūtina aiškinti ko pasekoje įvyko vienoks ar kitoks trykis.

    Grįždamas prie pagrindinės mano straipsnių temos, nenorom prisimenu vieną posakį: "kaip sakydavo didieji karvedžiai, apie priešininką reikia žinoti viską, kad galima būtų efektyviai su juo kovoti". Todėl ir mes, žinodami pagrindinius automobilio nuvažiavimo metodus pabandysime įsiterpti arba, kitaip sakant, jų “darbe” surasti spragą ir techniškai ją išnaudoti. Sudėtingiausia yra apsaugoti brangų automobilį į kurį gali būti pasikėsinta metodu, mūsuose vadinamu: vagystė “pagal užsakymą”, “pagal nusitaikymą”, ir vagystė “eksportui arba detalėms”. Apie vagystę “pagal nusitaikymą” dalinai jau mano buvo aprašyta žurnalo “AKIS” Nr1 (1999m) straipsnyje. Automobilio nuvarymas “eksportui arba detalėms” nereikalauja didelės kvalifikacijos ir pažinčių su korumpuotais darbuotojais. Nuvarytas automobilis yra išardomas žaibiškai. Po pusdienio detalės būna pas užsakovą. Užsakovas gali būti savininkas patekusio į avariją automobilio, arba dirbtuvės, remontuojančios tokį automobilį. Kartais sudaužyto automobilio savininkas pats atvaro “detalėms “ automobilį. Nekartą reklaminiuose skelbimuose teko matyti sekančio turinio skelbimus: “perku automobilio dokumentus”. Mokant skaityti tarp eilučių, galima būtu sukčius ir vagis gaudyti ir tokiu būdu, skaitant laikraštį . Kam gali prireikti automobilio dokumentų? Tai kvepia paprasčiausia vagyste “pagal užsakymą”. Turėdamas seno automobilio dokumentus klientas kreipiasi į “automobilių specialistus” ir užsako nuvarymą jau konkrečios markės, naujo automobilio. Rusijoje, tokio automobilio nuvarymo kaina 20% didesnė nei automobilio išpirkos kaina. Patikslinus kai kuriuos rekvizitus, automobilis gali būti perdažytas, kartais, kad pasendinti išorę, padaromas kosmetinis skardų lyginimo įvaizdis. Automobilio “nuvarymas pagal užsakymą”, be dokumentų, su mintim vėliau jį užregistruoti naujo “savininko vardu”, be pažystamų autoinspekcijoj ir muitinėje praktiškai neįmanomas.

    Kokiu paros metu dažniausiai vagiami automobiliai? Pasirodo, kad populiariausias laikas yra 15.00 –23.00. Šiomis valandomis nuvaroma apie 50% visų transporto priemonių. Apie 10% transporto priemonių nuvaroma nakties metu ir apie 40% - nuo 7.00 iki 15.00. Paradoksalu, bet tokia statistika. Mes visi pripratę saugoti ir pergyventi dėl savo automobilio nakties metu ir visiškai nesirūpinti juo dieną, ramiai palikdami jį prie darbovietės. Minutei užbėgdami pas draugą kartais net nejungiame signalizacijos, ar variklio blokavimo įrenginio sakydami sau : ’’Ai, čia aš greitai “. Tokias atvejais labai pagelbėtu imobilaizeris, blokuojantis variklio paleidimą automatiškai, uždegimo rakteliu išjungus variklį!

    Kaip patekti į automobilį? Tam yra naudojami gan įvairūs būdai ir metodai. Visų pirma tai priklauso nuo to kokiu tikslu bus pasikėsinta į automobilį. Jeigu automobilyje pamiršote rankinę ar brangią audio aparatūrą, tai plėšikas kėsindamasis į šias vertybes tikrai nemėgins pritaikyti durelių rakelio ir tyliai įsmukti į saloną. Tokiu atveju automobilis apvagiamas akimirksniu, per kelias sekundes. Vienas išmuša langą, o kitas, įkišęs ranką pro išdaužtą langą pasiima tai kas taip "gadino akis". Kaip nuo to apsisaugoti? Duotu atveju garsinė apsaugos sistema gali nespėti net suveikti, o jeigu jinai suveiktu, tai automobiio savininkas tikrai nespėtu išbėgti į kiemą. Tokiais atvejais labai "gelbsti" tamsūs automobilio stiklai. Tuomet, jeigu vagis įsmunka į automobilį, iš išorės jo niekas nemato ir jis ramiai gali naršyti po automobilio saloną. Jeigu automobilyje, matomoje vietoje, yra pritvirtintas smūginis daviklis, kuris išduoda save mirksinčiu šviesdiodžiu, tai ant jo dar yra ir jautrumo reguliatorius rankenėlė, kurią pasukus galima padaryti jį nejautrų besidarbuojančiam vagiui. Nuo panašaus pasikėsinimo galėtu apsaugoti tūrinis, arba lauko daviklis. Stenkitės nepalikinėti automobilio salone ilgapirščius gundančių daiktų. Nors ir ši taisyklė turi išimčių. Jeigu automobilis bus bandomas nuvaryti su tikslu jį parduoti, tuomet vagišis visada pasirenka variantą, kuris jam yra mažiau nuostolingas. Paprastumo dėlei į garsinę apsaugos sistemą nekreipkime dėmesio ir dėl ankstesniuose mano straipsniuose aprašytų priežasčių tarkime, kad, esant šio tipo kvalifikuotai vagystei, garsinės apsaugos sistemos nebėra. Jeigu durų spynelės kaina yra mažesnė nei durų stiklo kaina, tai savaime aišku jog sulaužyta bus durų spynelė. Jeigu, norint įjungti variklį (uždegimo spynelė yra įveikiama lygiai taip pat kaip ir durelių), reikia lysti po variklio gaubtu - tai dar pusė bėdos, nes tam būna pasiruošiama, bet jeigu, patraukus variklio gaubto užrakto svirtelę nieko neatsitinka    ( variklio gaubtas neatsidaro, nes pasirodo, kad jį patikimai saugo HOOK UP ), tuomet jau negerai, kadangi reikės laužti brangaus automobilio priekines groteles, sulankstyti variklio gaubtą, o tai jau pradžia nenumatytų didelių nuostolių. Ir toliau, kiekvienas netikėtumas vagišių stumia į dvejones tol, kol galiausiai automobilis yra paliekamas tą sykį ramybėje. Savaime aišku, kad radus savo automobilį su bet kokiom, kad ir mažiausiom pasikėsinimo žymėm reiktu tuoj pat imtis priemonių, kurios užkirstu kelią galimam pakartotiniam labiau kvalifikuotam pasikėsinimui. Tai yra, be visų teisinių procedūrų, būtinai reiktu kreiptis ir į automobilių apsaugos specialistą, kad perinstaliuotų, arba padarytu reikiamus pakeitimus automobilio apsaugos sistemoje.

    Įsilaužimo tipo intelektas pasirodo priklauso nuo šalies išsivystymo lygio. Jeigu rytų šalyse kaip įsilaužimo įrankis dažniausiai yra naudojamas laužtuvas, plyta, užgaląstas metalinis strypas, buožė (atvira vagystė), tai išsivysčiusiose šalyse - sudėtingi dekoderiai, begarsis stiklo išmušimas (pasirodo ir automobilinis stiklas turi savo "Achilo kulną") ir t.t. Nors apsaugos sistemų skanavimas siekiant nustatyti kodą, šiandien grėsmės nebekelia, tačiau kalbos apie įmanomą kodo perėmimą vis dar vyksta. Vienokios ar kitokios sistemos signalo dekodavimas paprastai nebūna ilgalaikis klausimas. Visa kas yra užkoduota anksčiau ar vėliau tikrai bus dekoduota. Todėl konstruojant ir montuojant apsaugos sistemas vis tiktai reiktų stengtis, kad jūsų apsaugos sistema kiekvieną kartą būtų vis kitokia. Kai vienas mano pažystamas kreipėsi į autorizuotą autoservisą dėl savo "škodos", kurioje buvo sumontuota mano apsaugos sistema, remonto, jam buvo pasiūlyta remontuotis "pas tą, kuris sumontavo apsaugos sistemą".

 

                                                                          Vilius